Vikunija - laukinis gyvūnas su ilgu kaklu ir didelėmis akimis, kurio kailis vertinamas dėl savo šiluminių savybių. Vikunijos vilna, prisilietusi prie odos, sulaiko šilumą ir išlaiko šilumą net ir esant labai žemai temperatūrai. Senovėje šiuo audiniu buvo aprengiami tik inkų tautos karališkieji asmenys.

Vikunos yra viena iš keturių Pietų Andų kupranugarių rūšių. Dvi iš jų yra prijaukintos: alpaka ir lama. Kitos dvi - guanakas ir vikunos - yra laukinės. Vikunos paplitusios Pietų Amerikos Andų kalnuose, daugiausia jų yra Peru ir Bolivijos kalnuose bei Čilės ir Argentinos šiaurėje, 3 800-5 000 m aukštyje.

Stiprus vikunos bruožas - kailio spalva. Nugara, kūno šonai, kaklas ir užpakalinė galvos dalis yra cinamono spalvos. Krūtinė, pilvas, vidinė kojų pusė ir apatinė galvos dalis yra baltos spalvos.

Flickr

Vilnos pašalinimas

Vikunijos nelaisvėje nesidaugina. Šios rūšies gyvūnai yra laukiniai, kurie ramiai ganosi. Tik kartą per metus juos trikdo vietos gyventojai, kurie susirenka jų nuvesti į aptvarus ir nuimti vilnos. Vikunijos masiškai kirpamos per šventines ceremonijas, vadinamas "chacos".

Šios ceremonijos metu šimtai žmonių sudaro žmonių kordoną, vedantį gyvūnus į laikinus aptvarus, kur nuo jų nuimama vilna. Visas procesas vyksta dalyvaujant apsaugos institucijų prižiūrėtojams, kartais dalyvauja ir ekologai bei žurnalistai.

Audinių vertė

Didelę vertę lemia šios vilnos retumas, nes vikunos per trejus metus pagamina tik 200 g pluošto. Pavyzdžiui, norint pasiūti vikunos vilnos paltą, kurio vertė apie 25 000 USD, reikia 25-30 vikunų. Iš šio audinio pasiūtos kojinės kainuoja apie 1 000 USD, kostiumas gali siekti 70 000 USD, o sportinės kelnės - apie 24 000 USD.dolerių.

Dreamstime

Kol Škotijos įmonė "Holland & Sherry" nusprendė gaminti šį audinį, buvo neįmanoma rasti drabužių, pagamintų tik iš vikunijos vilnos. Taip buvo dėl to, kad pluoštas yra labai plonas, todėl jo žaliavos kilogramas kainuoja iki 500 dolerių.

Dar vienas vilnos ypatumas yra tas, kad jos pluoštai su žvyneliais susipina ir izoliuoja orą. Per metus į tokias šalis kaip Italija, Anglija, Vokietija ir Jungtinės Amerikos Valstijos eksportuojama tik apie keturias tonas vikunijos vilnos.

Vikunijų apsauga

Prieš europiečiams kolonizuojant Andų regioną, vikunijų populiacija siekė nuo vieno iki dviejų milijonų gyvūnų. Tačiau atvykus ispanams ir beatodairiškai jas medžiojant, siekiant į Europą atgabenti pluošto, joms iškilo išnykimo pavojus. 1960 m. jų skaičius sumažėjo iki šešių tūkstančių egzempliorių.

Tam reikėjo Peru, Bolivijos, Čilės ir Argentinos vyriausybių susitarimo. 1969 m. pirmą kartą buvo pasirašyta Konvencija dėl vikunos išsaugojimo ir valdymo.

Šia proga vyriausybės pažymėjo, kad veiksmingiausias būdas apsaugoti vikunos populiaciją - išsaugoti ją laukinę. Taip pat pripažinta, kad vikunos yra alternatyvi ekonominė produkcija, kuri turėtų būti naudinga Andų tautoms.

Taigi vikunja tapo valstybės saugomu gyvūnu, kurio valdymas ribojamas ir prižiūrimas. Buvo uždrausta medžioti ir prekiauti vikunja, o šiuo metu leidžiama prekiauti tik pluoštu. Kad būtų galima prižiūrėti ir remti prekybą per kooperatyvus ar pusiau komercinius subjektus, buvo įsteigtos oficialios organizacijos.

Nuo 1987 m. laukinių gyvūnų bandos priklauso maždaug 200 Andų bendruomenių. Andų gyventojai negali paaukoti nė vieno iš šių gyvūnų, todėl jie gali juos tik kirpti, tačiau laikydamiesi valdymo taisyklių ir prižiūrimi šiuos gyvūnus tyrinėjančių žmonių.